Žaibosauga – kaip apsaugoti pastatą nuo žaibo?

Žaibas – natūralus elektros išlydis, kurio poveikis pastatui gali sukelti rimtų pasekmių: nuo elektros ir elektroninės įrangos pažeidimų iki konstrukcijų sugadinimo ar gaisro. Todėl planuojant pastato elektros sistemą svarbu įvertinti ne tik kasdienę elektros instaliacijos apsaugą, bet ir žaibo keliamą riziką. Tam naudojama žaibosauga – tarpusavyje suderintų apsaugos priemonių sistema. Jos paskirtis nėra „sustabdyti“ žaibą. Tinkamai įrengta sistema skirta valdyti žaibo srovės kelią ir sumažinti pavojingo jos poveikio pastatui, žmonėms bei elektros įrangai riziką. Tačiau vien žaibolaidžio ant stogo nepakanka. Žaibosaugą reikia vertinti kaip visumą, kuri gali apimti išorinę apsaugą nuo tiesioginio žaibo išlydžio, įžeminimą ir vidines apsaugos priemones.

Kas yra žaibosauga?

Žaibosauga – priemonių sistema, skirta apsaugoti statinį ir jame esančias sistemas nuo žaibo poveikio. Paprastai skiriamos dvi pagrindinės kryptys:

• išorinė žaibosauga;
• vidinė žaibosauga.

Išorinė žaibosauga skirta perimti tiesioginį žaibo išlydį ir saugiai nukreipti jo srovę į žemę. Tam naudojami žaibo ėmikliai, srovės nuvedikliai ir įžeminimo sistema.

Vidinės žaibosaugos paskirtis – mažinti pavojingų viršįtampių ir potencialų skirtumų poveikį pastato viduje esančioms elektros bei elektroninėms sistemoms. Čia svarbios potencialų išlyginimo ir apsaugos nuo viršįtampių priemonės.

Dėl to žaibosauga nėra vien ant pastato stogo matomas įrenginys.

Kaip veikia išorinė žaibosauga?

Išorinės žaibosaugos sistema turi sudaryti kontroliuojamą kelią žaibo srovei. Pagrindiniai jos elementai yra:

Žaibo ėmiklis. Jis įrengiamas taip, kad pagal suprojektuotą apsaugos sistemą galėtų perimti tiesioginį žaibo išlydį.

Srovės nuvedikliai. Jais žaibo srovė nuo žaibo ėmiklio nukreipiama į įžeminimo sistemą.

Įžeminimo sistema. Ji padeda žaibo srovę išsklaidyti grunte.

Šie elementai turi veikti kaip viena sistema. Todėl neužtenka tiesiog aukščiausiame pastato taške sumontuoti metalinį strypą ir jį pavadinti žaibosauga. Sprendimas turi būti parenkamas ir projektuojamas pagal konkretų pastatą bei jam taikomus reikalavimus.

Kuo skiriasi aktyvinė ir pasyvinė žaibosauga?

Renkantis žaibosaugos sprendimus galima susidurti su sąvokomis aktyvinė žaibosauga ir pasyvinė žaibosauga. Elektrospec asortimente taip pat pateikiami abiem šioms sistemoms skirti komponentai.

Pasyvinė žaibosauga paprastai formuojama naudojant žaibo ėmiklius, laidininkus, nuvediklius ir kitus elementus, išdėstytus pagal projektuojamą apsaugos zoną.

Aktyvinėse sistemose naudojami specialios konstrukcijos aktyviniai žaibo ėmikliai. Tačiau vien pasirinkimas tarp „aktyvinės“ ir „pasyvinės“ sistemos neatsako į klausimą, kokia apsauga konkrečiam pastatui reikalinga. Žaibosaugos sprendimas turi būti pagrįstas konkretaus objekto charakteristikomis, rizikos vertinimu ir taikomais techniniais reikalavimais.

Kodėl žaibosaugai svarbus įžeminimas?

Įžeminimas yra viena esminių išorinės žaibosaugos sistemos dalių. Perėmus žaibo išlydį, jo srovę reikia saugiai nukreipti ir išsklaidyti žemėje. Tam naudojami atitinkami įžeminimo elementai – priklausomai nuo sistemos gali būti naudojami įžeminimo laidininkai, strypai, juostos ir kiti komponentai. Tačiau įžeminimo negalima vertinti vien pagal tai, ar į žemę įkaltas metalinis strypas. Įžeminimo sistemos sprendimas priklauso nuo objekto, grunto sąlygų, pasirinktos apsaugos sistemos ir kitų techninių veiksnių.

Plačiau apie įžeminimą.

Ar žaibosauga apsaugo elektros prietaisus?

Čia svarbus skirtumas. Išorinė žaibosauga pirmiausia skirta valdyti tiesioginio žaibo išlydžio poveikį statiniui, tačiau vien jos nepakanka visai pastate esančiai elektroninei įrangai apsaugoti. Žaibo išlydis gali sukelti didelius viršįtampius elektros ir kitose laidžiose sistemose. Dėl jų gali būti pažeisti kompiuteriai, valdymo įranga, buitinė technika, apsaugos sistemos ir kiti elektroniniai prietaisai. Todėl pastato apsauga turi būti vertinama kompleksiškai. Priklausomai nuo sistemos gali būti reikalingi viršįtampių ribotuvai ir kitos vidinės apsaugos priemonės. Tai ypač aktualu šiuolaikiniuose pastatuose, kuriuose naudojama vis daugiau jautrios elektronikos, automatizavimo ir išmaniųjų sistemų.

Ar kiekvienam pastatui reikalinga vienoda žaibosauga?

Ne. Būtent todėl būtų klaidinga pateikti vieną žaibosaugos schemą ir teigti, kad ji tinka kiekvienam namui, sandėliui ar gamybiniam objektui.

Sprendimui įtakos gali turėti:

• pastato paskirtis;
• jo dydis ir aukštis;
• konstrukcija;
• geografinė ir aplinkos situacija;
• pastate esančios sistemos;
• galimos žaibo išlydžio pasekmės;
• konkrečiam objektui taikomi reikalavimai.

Todėl žaibosaugos poreikis ir jos parametrai turi būti nustatomi konkrečiam objektui. Tai ypač svarbu didesniuose komerciniuose, pramoniniuose ar visuomeniniuose pastatuose, kur netinkamai parinktos apsaugos pasekmės gali būti gerokai didesnės nei vien sugadintas elektros prietaisas.

Kodėl žaibosaugą svarbu projektuoti?

Žaibosaugos įrengimas neturėtų prasidėti nuo atskirų komponentų pirkimo. Pirmiausia reikia įvertinti konkretų objektą ir nustatyti, kokios apsaugos jam reikia. Projektuojant žaibosaugą įvertinama pastato konstrukcija, jo matmenys, paskirtis, aplinka ir kiti techniniai veiksniai. Pagal tai gali būti parenkama žaibosaugos sistema, jos elementų išdėstymas, srovės nuvedimo keliai bei įžeminimo sprendimai. Tai svarbu todėl, kad net kokybiški komponentai neužtikrina tinkamos apsaugos, jeigu jie išdėstyti ar tarpusavyje sujungti netinkamai. Didesniuose ir sudėtingesniuose objektuose žaibosauga turėtų būti vertinama kaip pastato elektrotechninės infrastruktūros dalis, o ne atskiras ant stogo montuojamas įrenginys.

Kokį vaidmenį atlieka viršįtampių ribotuvai?

Net ir įrengus išorinę žaibosaugą, elektros ir elektroninei įrangai gali kilti pavojus dėl žaibo ar kitų priežasčių sukeltų viršįtampių. Tam elektros instaliacijoje naudojami viršįtampių ribotuvai. Jų paskirtis – riboti pavojingus pereinamuosius viršįtampius ir nukreipti impulsinę srovę, taip sumažinant jos poveikį saugomai įrangai. Priklausomai nuo elektros sistemos ir objekto gali būti naudojami skirtingų tipų bei pakopų viršįtampių apsaugos įtaisai. Todėl jų taip pat nereikėtų rinktis vien pagal kainą ar vieną techninį parametrą. Svarbu, kad išorinė žaibosauga, įžeminimas, potencialų išlyginimas ir apsauga nuo viršįtampių būtų vertinami kaip tarpusavyje susijusios apsaugos priemonės.

Ar žaibosaugos sistemą reikia tikrinti?

Žaibosauga nėra sistema, kurią įrengus galima visam laikui pamiršti. Jos būklę gali paveikti korozija, pastato remonto darbai, konstrukcijų pakeitimai, mechaniniai pažeidimai ar kiti veiksniai. Todėl žaibosaugos ir įžeminimo sistemos turi būti prižiūrimos bei tikrinamos pagal konkrečiam objektui ir sistemai taikomus reikalavimus. Patikros metu gali būti vertinama:

• matomų žaibosaugos elementų būklė;
• jungčių ir tvirtinimo elementų būklė;
• srovės nuvediklių vientisumas;
• įžeminimo sistemos būklė;
• atliktų pakeitimų įtaka sistemai;
• reikalingi elektriniai matavimai.

Ypač svarbu sistemą įvertinti po pastato rekonstrukcijos, stogo keitimo ar kitų darbų, kurių metu galėjo būti pakeisti žaibosaugos elementai.

Kada verta patikrinti seno pastato žaibosaugą?

Jeigu perkamas, renovuojamas ar rekonstruojamas senesnis pastatas, vien faktas, kad ant jo stogo matomas žaibolaidis, dar nepatvirtina, kad visa sistema yra tinkamos būklės. Per daugelį metų galėjo būti pakeista stogo danga, sumontuoti saulės moduliai, kondicionavimo įranga, antenos ar kitos konstrukcijos. Tokie pakeitimai gali turėti įtakos anksčiau įrengtai apsaugos sistemai.

Taip pat verta įvertinti:

• ar nėra nutrūkusių laidininkų;
• ar nepažeistos jungtys;
• ar nėra stiprios korozijos;
• ar nebuvo savavališkai pašalinti sistemos elementai;
• ar dabartinė pastato situacija atitinka sprendinius, pagal kuriuos sistema buvo įrengta.

Jeigu kyla abejonių dėl esamos sistemos būklės, ją turėtų įvertinti kompetentingas specialistas.

Dažniausios žaibosaugos įrengimo klaidos

Viena didžiausių klaidų – manyti, kad žaibosauga apsiriboja vien žaibo ėmiklio sumontavimu ant stogo. Praktikoje problemų gali kilti, kai:

• žaibosaugos sistema parenkama neįvertinus konkretaus objekto;
• netinkamai išdėstomi žaibo ėmikliai;
• netinkamai įrengiami srovės nuvedimo keliai;
• nepakankamai įvertinama įžeminimo sistema;
• žaibosauga nederinama su kitomis pastato metalinėmis ir elektros sistemomis;
• pamirštama vidinė apsauga nuo viršįtampių;
• po pastato rekonstrukcijos neįvertinama esama sistema;
• sistema įrengiama, tačiau vėliau neprižiūrima.

Bandymas sutaupyti tiesiog pasirenkant kelis žaibosaugos komponentus be bendro sistemos sprendimo gali sukurti tik apsaugos iliuziją.

Kaip pasirinkti žaibosaugos komponentus?

Žaibosaugos komponentai turi būti parenkami pagal konkrečios sistemos projektą ir jų paskirtį. Negalima vieno elemento vertinti atsietai nuo likusios sistemos. Todėl renkantis svarbu pirmiausia žinoti, kokia sistema numatyta konkrečiame objekte, o tik tada parinkti jai tinkamus komponentus.

Ar žaibosaugą galima įsirengti savarankiškai?

Žaibosauga nėra ta pastato sistema, kurioje verta eksperimentuoti. Netinkamai parinkta apsaugos zona, srovės nuvedimo keliai, jungtys ar įžeminimas gali lemti, kad sistema žaibo išlydžio metu neveiks taip, kaip numatyta. Todėl žaibosaugos projektavimą ir įrengimą reikėtų patikėti kvalifikuotiems specialistams, kurie gali įvertinti konkretų objektą ir jam taikomus reikalavimus. Tai aktualu tiek naujos statybos, tiek renovuojamiems ar rekonstruojamiems pastatams.

Žaibosauga – tai ne vien ant stogo įrengtas žaibolaidis. Efektyvi pastato apsauga turi būti vertinama kompleksiškai: nuo žaibo išlydžio perėmimo ir jo srovės nuvedimo iki įžeminimo, potencialų išlyginimo bei apsaugos nuo viršįtampių.

Koks sprendimas reikalingas konkrečiam pastatui, priklauso nuo jo paskirties, konstrukcijos, aplinkos ir kitų techninių veiksnių. Todėl žaibosaugos sistemą svarbu projektuoti, tinkamai įrengti ir periodiškai tikrinti.

Domitės elektros instaliacijos sprendimais ar planuojate elektros darbus? Prisijunkite prie mūsų bendruomenės Facebook platformoje ir pirmieji sužinokite apie naujienas, produktus bei naudingus patarimus.